Kaip sumažinti blogį?(5)

Lietuva turi ne vieną „ligą“, kurios gali būti gydomos. Deja, kol kas to beveik nedaroma. O kartais net priešingai – jos aštrinamos. Savižudybių skaičiumi, perskaičiavus vienam gyventojui, Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių pasaulyje.

Reklama

Oficialus apibrėžimas, kurį pateikia Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), yra toks: „Savižudybė yra sąmoningo savęs žudimo aktas. Savižudybės rizikos veiksniai apima psichikos sutrikimus (pavyzdžiui, depresija, asmenybės sutrikimas, priklausomybė nuo alkoholio arba šizofrenija) ir kai kurias fizines ligas, tokias kaip neurologiniai sutrikimai, vėžys ar ŽIV infekcija“.

Noriu remtis naujausiu dokumentu, kurį pateikė PSO. Tai leidinys „Savižudybių prevencija: pasaulinis uždavinys“ („Preventing suicide: a global imperative“).

Aišku, kad savižudybės nėra išskirtinė Lietuvos problema. Per metus pasaulyje nusižudo apie 800 tūkst. gyventojų. Dažniausiai žudosi darbingo amžiaus žmonės, o jaunesnių piliečių grupėje savižudybė tampa pirmaujančia mirčių priežastimi.

Tiesa, gerai žinoma, kad savižudybes galima sustabdyti. Tačiau nemažai vyriausybių pasaulyje nustumia šią problematiką į galą, neskirdamos net minimalaus dėmesio ir resursų. Tai reikia pasakyti ir apie visas Lietuvos vyriausybes.

Be realiai įvykdytų aktų, egzistuoja ir aibė nesėkmingų bandymų. Medikai pastebi, jog nesėkmingi bandymai yra vienas rimčiausių rizikos faktorių.

Žinodami, kad suicidas yra liga, turime mokėti ją gydyti. Tiesa, pasaulyje nėra vieno vaisto, kuris išgelbėtų. Gaila, bet skirtingos šalys čia veikia nevienodai. Neišskirdamas socialinių ir medicininių pusių, pakartosiu, kad poveikio savižudybėms strategija dalijama į tris lygius. Į bendrąjį, atrankinį ir specialųjį. Pirmasis apima visą esamą visuomenę ir turi paskirtį padidinti sveikatos paslaugų (ypač psichikos srities) prieinamumą, pasiekti mažesnio alkoholio vartojimo, mažinti suicido priemonių prieinamumą ir gerinti žiniasklaidos elgesį didinant atsakomybę. Antrasis lygis apima paskiras grupes, pavyzdžiui, priemonės žmonėms, patyrusiems traumas ar kankinimus, žmonėms, netekusiems artimųjų dėl savižudybės ir žūties, marginalizuotas grupes ir pan. Trečiasis strategijų lygis yra daugiau individualus nei bendruomeninis. Jis skirtas konkrečių individų priežiūrai konkrečioje bendruomenėje: jį reikia prižiūrėti, su juo reikia mokėti bendrauti. Tam reikia mokyti ne tik medicinos personalą, bet ir socialinius darbuotojus ar nevyriausybines organizacijas. Tą darbą kartais padaro ir religinės organizacijos.

Svarbiausias kovos su savižudybėmis strategijos supratimo elementas yra jos pripažinimas daugialype. Suicidus, kaip reiškinį, galima paveikti tik darant įtaką iš skirtingų pusių – švietimo, socialinės rūpybos, darbinio užimtumo, teisėtvarkos, sveikatos paslaugų prieinamumo ir t. t. Būtina atsižvelgti ir į vietos specifiką (dzūkai reaguoja kitaip nei žemaičiai), į socialinę specifiką (alkoholikas neprilygsta narkomanams, o šie - studentams), stresines visuomenės situacijas (nusižudžius garsenybei, po jos ritasi naujos bangos). Laikas suvokti, kad geriausiai šį socialinį reiškinį-ligą gali stabdyti vietos bendruomenės. Tik jos gali užtikrinti socialinę paramą pažeidžiamoms asmenybėms ir vėliau dalyvauti, teikiant pagalbą bandžiusiems tai padaryti, sudaryti draugišką aplinką tiems, kuriems tik ateityje gali prireikti pagalbos.

Negaliu visų mokyti, nes tai labai nedėkingas darbas. Anksčiau nurodytame leidinyje radau kelis teiginius, kuriuos privalu daryti Lietuvoje:

1. Sukurti išsamią duomenų bazę apie savižudybes ir bandymus nusižudyti.

2. Ieškoti kartu su visais įmanomais partneriais būdų savižudybėms mažinti.

3. Kas pusmetį pateikti duomenis visuomenei apie darbo efektyvumą.

4. Užtikrinti reikiamą finansavimą visomis suicido prevencijos programoms.

Idiotiška situacija Lietuvoje – vienas iš dažniausiai naudojamų savižudybių prevencijos būdų iki šiol remiasi savivaldybių finansavimu. Valstybei ji nė motais.

Pabaigoje keletas skaičių:

2007 m. nuo TB mirė 284 ligoniai, arba 8,8 (100 tūkst. gyventojų), 2013 m. mirė 186 TB sergantys ligoniai, arba 6,2 (100 tūkst. Gyventojų).

2014 metais šalies keliuose žuvo 265 ir sužeisti 3 889 žmonės, tai pranešė Lietuvos kelių policijos tarnyba. Net 108 (40,8 proc.) iš bendro aukų skaičiaus buvo pėstieji, o nemažos jų dalies gyvybė, galimas daiktas, būtų išgelbėta, jei jie būtų segėję atšvaitus.

Mes matome ligonines, skirtas tik šiai ligai gydyti, per televizorių matome masinę „ataką“ už atšvaitų naudojimą. Dėl to situacija gerėja arba bent neblogėja. Ačiū už tai.

Tačiau kiek „atakų“ yra valstybė padariusi prieš savižudybes? Atsakymas liūdnas – nė vienos.