Andrius Navickas. Pagalbinio apvaisinimo galvosūkis ir mokesčių mokėtojų pinigai(1)

Praėjusią savaitę pasirodė pranešimas, jog kitų metų biudžete numatyta 3 milijonus litų skirti pagalbinio apvaisinimo paslaugoms kompensuoti. Tiesa, kaip paaiškino ministrė, pinigus bus galima skirti tik tuo atveju, jei jau artimiausiu metu bus priimtas Pagalbinį apvaisinimą reglamentuojantis įstatymas. Pastarojo projektas tarsi bumerangas jau ne pirmą kartą grįžta į Seimo darbotvarkę.

Reklama

Pagalba žmogui ar parama verslui?

Pirmą kartą jis buvo pateiktas svarstyti daugiau nei prieš dešimtmetį, 2003-iųjų sausio 21 dieną, ir tada dar vadinosi Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas. Jo svarstymai sukėlė karštų ginčų, net buvo surinkta 80 tūkstančių žmonių, pasisakančių prieš dirbtinį apvaisinimą, parašų.

Didžiausią kritinę reakciją anuomet sukėlė tai, jog dirbtinis apvaisinimas buvo atsietas nuo šeimos, nesirūpinta vaiko teise augti šeimoje, pažinti savo tėvus, taip pat ir tai, jog dirbtinis apvaisinimas buvo pateikiamas ne kaip pagalbinė ir kraštutinė priemonė, siekiant susilaukti vaiko, bet kaip esą modernus nevaisingumo gydymo metodas. Kritikai atkreipė dėmesį, kad iš tiesų dirbtinis apvaisinimas negali būti traktuojamas kaip gydymo metodas, nes jis nepanaikina nevaisingumo kaip tokio, todėl natūraliai buvo keliamas klausimas: ar siekis kompensuoti labai brangų dirbtinį apvaisinimą iš Ligonių kasų lėšų, nėra paprasčiausiai tų, kurie darbuojasi šioje srityje, noras užsitikrinti finansinę paramą?

Kodėl nenorima padėti moteriai?

Tokį klausimą emocingai kelia tie, kurie kovoja už tai, kad būtų reglamentuota dirbtinio apvaisinimo procedūra. Dažnai piktinamasi ir dėl to, kad esą Bažnyčia priešinasi mokslo pasiekimams medicinos srityje ir, kaip teigiama, „bando išlaikyti visuomenę viduramžiuose“.

Pirmiausia turėtume sutikti, kad teisinio reglamentavimo dirbtinio apvaisinimo srityje tikrai trūksta, nes ir dabar yra privačių klinikų, kur teikiamos tokio pobūdžio paslaugos. Kitas dalykas – nepamirškime, kad po pačia sąvoka „dirbtinis ar pagalbinis apvaisinimas“ slypi skirtingi dalykai, nes ir šio apvaisinimo būdų gali būti labai įvairių.

Beje, ir 2004 metų svarstymuose didžiausia problema buvo ne pats noras, kad toks įstatymas atsirastų, bet tai, jog juo bandyta įteisinti pagarbos gyvybei principus pažeidžiančius veiksmus.

Dar vienas dalykas – turime pripažinti, kad toli gražu ne visi tie, kurie taip gražiai kalba apie norą padėti moterims, iš tiesų labiausiai rūpinasi būtent dėl nevaisingumo kenčiančiais žmonėmis, o ne savo ar rėmėjų ekonomine nauda.

Jei kalbame apie pagalbą moteriai, negalinčiai susilaukti vaikų, tai pirmiausia turime sąžiningai pasakyti, kad dirbtinis apvaisinimas nėra ligų, kurios sukelia nevaisingumą, gydymas. Po šios intervencijos, net jei ji buvo sėkminga ir moteriai pavyko pagimdyti, ji ir toliau lieka nevaisinga ir negali pastoti natūraliu būdu. Tai reiškia, kad ištobulintos dirbtinio apvaisinimo technikos neturėtų būti suvokiamos kaip vienintelis būdas susilaukti vaikelio. Svarbu atrasti fiziologinę nevaisingumo priežastį ir bandyti ją pašalinti. Šiuo metu pasaulyje darbuojasi daugybė mokslininkų, gydytojų, kurie siekia tobulinti nevaisingumo gydymą.

Kitas dalykas – neturėtų būti atmesta ir įvaikinimo galimybė. Yra daug kūdikių, kurie yra likę be tėvų ir laukia savo šeimos. Kažkodėl dirbtinio apvaisinimo entuziastai labai piktai reaguoja į įvaikinimo galimybę. Panašu, jog mėgintuvėlyje sukurta gyvybė jiems atrodo kur kas kokybiškesnė už bejėgį, šilumos ir meilės trokštantį našlaitį kūdikį.

Pagaliau, netiesa tai, kad Katalikų Bažnyčia griežtai neigia dirbtinio apvaisinimo galimybę. Tačiau Bažnyčia primena, kad neturėtume įsitverti iliuzijos, jog tapome gyvybės viešpačiais. Bažnyčia atkreipia dėmesį į kelias sąlygas, kurias turi išpildyti dirbtinis apvaisinimas, jei norime išlaikyti pagarbą gyvybei. Apvaisinant turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės, kad tai būtų vyras ir žmona, ir po to gimęs vaikas turėtų savo genetinius tėvus. Tokiu būdu ginamos vaiko teisės žinoti savo tėvus ir augti palankiausioje erdvėje – šeimoje.

Antras reikalavimas – apvaisinimas turi įvykti moters organizme, o ne mėgintuvėlyje. Kodėl tai svarbu? Nes, kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, sudėtingiausias yra embriono statuso klausimas. Naudojant dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje technologiją, daug žmogaus embrionų žūva, o kai nebereikia – sunaikinami arba naudojami kitokiems tyrimams. Koks yra žmogaus embriono statusas? Ar tai tik biologinė medžiaga, su kuria galima elgtis, kaip tik norima? Jei manome, kad žmogaus embrionas jau yra žmogiška būtybė, turinti savo orumą, ją reikia gerbti ir saugoti. Negalima embriono naudoti vien kaip instrumentą.

Ar tokia Bažnyčios pozicija yra nepalanki moteriai, negalinčiai sulaukti vaiko natūraliu būdu? Mano įsitikinimu, tikrai ne. Bažnyčia šiuo atveju tikrai nesako, kad mėgintuvėlyje pradėtas vaikas yra bent kiek prastesnis už bet kurį kitą, taip pat puikiai supranta, koks didis džiaugsmas yra susilaukti kūdikio. Tačiau kartu primenama, kad, siekiant tikslo, negalima nepaisyti priemonių, nevalia, kad, ruošiant vaikeliui kelią gimti, būtų sunaikinami jo broliukai ir sesutės, kurie pasirodė kaip „netinkama medžiaga“.

Du įstatymo projektai

Ministrė R. Šalaševičiūtė tvirtina, kad jai kur kas labiau priimtinas yra „liberalesnis“ Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, nes jis leidžia suteikti veiksmingesnę pagalbą, tada reikia ir mažiau lėšų.

Regis, derėtų išsamiau paaiškinti, kaip atsirado du Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektai. Veikiausiai dar atsimenate tokį liberalcentristų partijai priklausiusį politiką Algį Čapliką, kuris dar buvo ir Sveikatos apsaugos ministras. Jis parengė projektą, kuriame siūloma leisti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą. Būtent jis buvo pavadintas „liberaliu“. Alternatyvų projektą parengė darbiečiai Dangutė Mikutienė ir Vytautas Gapšys. Skirtingai nuo A. Čapliko projekto, čia aiškiai reglamentuota embrionų apsauga ir vadovaujamasi nuostata, kad embrionas jau yra žmogus, turintis orumą ir su juo negali būti tvarkomasi kaip su statybine medžiaga.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad abiejuose projektuose įteisinama apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybė ir didžiausias projektų skirtumas – kiek kruopščiai turi būti reglamentuota, kaip toks apvaisinimas turi vykti.

Seimo nariams nesugebėjus apsispręsti, įstatymo svarstymams ilgai užsitęsė ir, kaip suprantu, „bumerangas“ vėl grįžta, ir socialdemokratė ministrė, kaip pranešama šios partijos pranešime spaudai, bando duoti atkirtį „davatkiškoms nuostatoms“.

Gyvybės stebuklas ar dirbinys?

Ar „liberalus“ Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas gali būti priimtinas politikui, kuris vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis? Nekyla abejonių, kad ne. Čia ne tiek rūpinamasi nevaisingų moterų siekiais, kiek bandoma visiškai atrišti rankas eksperimentams su žmogaus embrionais, o gydytojas yra pastatomas į Dievo vietą. „Konservatyvus“ projektas kur kas labiau sveikintinas, nes čia siekiama išlaikyti aiškią reglamentaciją, draudžiama tiek lytinių ląstelių donorystė, tiek embrionų šaldymas, kas paprastai yra svarbiausia jų nužudymo priežastis, taip pat siūloma nustatyti, kad embrionų turi būti sukurta tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į gimdą, ir jų skaičius negali viršyti trijų.

Tai, kad „konservatyvus“ projektas yra priimtinesnis, nereiškia, kad krikščionims, negalintiems susilaukti vaikų, derėtų rinktis apvaisinimą mėgintuvėlyje. Tačiau nėra pagrindo tai drausti tiems, kurie nepripažįsta krikščioniškos gyvybės sampratos. Svarbiausia, kad būtų išlaikyta derama pagarba embrionų atžvilgiu ir užkirstas kelias įvairioms manipuliacijoms bei „mirties kultūros“ industrijai.

Panašu, kad ministrė R. Šalaševičiūtė žengia jau jos pirmtako A. Čapliko pramintu keliu, tvirtindama, kad embrionų apsauga sukuria esą nereikalingas kliūtis ir gali pailginti laiką, per kurį dirbtinai apvaisinama moteris susilauks vaiko.

Na, jei į vaikus žvelgiama kaip į pramoniniams tikslams kuriamus žaisliukus, tai tada iš tiesų svarbiausia laikas ir kaina. Jei iš tiesų norima pagelbėti tėvams, kurie susiduria su labai rimta problema, tai tada ne greitis ir veiksmingumas, bet gyvybės apsauga svarbiausia.

Mano įsitikinimu, dera diskutuoti ir dėl to, ar iš tiesų papildomų trijų milijonų reikia būtent pagalbiniam apvaisinimui kompensuoti, o ne kuriai nors kitai, gyvybei pavojingai ligai gydyti? Politikai vaidina dosnius, dalindami mokesčių mokėtojų pinigus. Tačiau mes turime teisę ir net pareigą kontroliuoti ir išsakyti savo nuomonę: ar mums priimtina, kaip ir kam leidžiami mūsų pinigai?

bernardinai.lt