Lėtinėmis ligomis sergantys senjorai teigia, kad sportas – ne vien jauniems
Kai kūną sukausto liga ir negali pajudėti, turi kasdien save prievartauti tam, kad išliptum iš lovos. Vieninteliu tikslu tampa bandymas padėti žingsnį. „Ne vienas pažįstamas Parkinsono ligos pacientas yra sakęs – niekur neisiu, nes bloga. Prigulsiu, gal pasijusiu geriau. Taip ir pragulėdavo, kol išlydėdavom Anapilin“, – liūdna patirtimi dalijosi Česlovas Radžiūnas, Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Tarybos narys.
Jau dešimt metų Parkinsono liga sergantis vyras neslėpė, kad norint pasivaikščioti gryname ore arba pasimankštinti dažnai tenka sukaupti paskutines likusias jėgas. „Tačiau pajudi, ir pasidaro geriau. Tai lyg nuolatinis priminimas ligai ir sau pačiam, kad ji tavęs dar neįveikė“, – teigė jis.
Parkinsono liga kausto ir kūną, ir dvasią
Kartu su užtarnautu poilsiu senatvėje ateina ligos. Varginančiomis lėtinėmis ligomis sergantys pacientai pripažįsta, kad jos iš pagrindų apverčia kiekvieną dieną, sukeldamos fizinius sutrikimus, slogią nuotaiką, o kartais – net depresiją.
„Parkinsono liga – labai klastinga, į gyvenimą ji dažnai pasibeldžia tyliai. Gali truputį drebėti rankos arba kojos, kartais jauti nutirpimą, pasidaro sunkiau atlikti įprastus judesius. Net nepagalvoji, kad tai kažkas labai blogo, o tada smogia diagnozė. Buvo tikrai sunku susitaikyti su tuo, ką išgirdau“, – pasakojo Č. Radžiūnas.
Jo teigimu, nesergantiems sunku suprasti, koks didelis šios ligos poveikis. „Liga labai greitai progresuoja – su baime jauti, kad prarandi savo kūno kontrolę. Būna, kad staiga surakina galūnes, eidamas gali netikėtai nukristi. Pradeda šlubuoti atmintis, nuolatos silpna, trūksta energijos. Tai stipriai paveikia ne tik fizinę savijautą, bet ir jausmus. Apima niūrios mintys“, – sakė Č. Radžiūnas.
Vyras neslėpė, kad ši liga tampa didele našta sergančiojo artimiesiems. „Parkinsono liga nenužudo, tačiau atima gyvenimą – ir iš tavęs, ir iš artimųjų. Sergančiajam nuolat reikia pagalbos – ne visada gali pats apsiversti lovoje, nueiti į tualetą, pavalgyti. Šeimos nariai padeda išgyventi ir dieną, ir naktį“, – pasakojo jis.
Energijos kažką daryti tiesiog nebūna, tačiau papildomų jėgų įkvepia noras bendrauti, pabūti tarp panašaus likimo žmonių. „Jau antrus metus „Glaxo Smith Kline Lietuva“ Parkinsono bendriją kviečia dalyvauti nemokamuose „Geros sveikatos klubo“ kineziterapijos užsiėmimuose. Mums tokie užsiėmimai yra ne vien galimybė pasportuoti. Čia susitinkame su kitais Parkinsono bendrijos nariais, pasidalijame įspūdžiais, išpasakojame bėdas. Šie žmonės man – kaip palaikymo komanda“, – teigė Č. Radžiūnas.
Nors ir per prievartą, bet mankštintis būtina
„Mankštintis ir kuo daugiau judėti vyresnio amžiaus žmonėms būtina, jeigu jie nori gerti mažiau vaistų ir geriau jaustis. Dažnai tai pamirštama – žmonės nepaliauja varstyti ligoninių durų, o savijauta negerėja“, – nebijoti aktyvios veiklos siūlė Rita Jurgaitienė iš Vilniaus miesto „Bočių“ bendrijos. Pažvelgus į optimizmu trykštančią garbaus amžiaus moterį nesunku patikėti tuo, ką ji sako.
„Ir man visko būna – problemų kyla su širdimi, stuburu, sąnariais. Tačiau aš nežinau, kas yra prasta nuotaika. Judu nuolatos. Visą gyvenimą mėgau sportą, dalyvaudavau varžybose. Nors dabar net ir paprastus judesius sunkiau atlikti, vis vien aktyviai mankštinuosi. Mankšta man padeda atpalaiduoti kūną, sumažinti skausmą. Kai turiu laiko, dirbu sode – bet kokia fizinė veikla pakelia ūpą“, –pasakojo energinga moteris.
Vis dėlto, ir ponas Česlovas, ir ponia Rita pripažįsta, kad galimybių lankyti nemokamas mankštas Lietuvoje tikrai galėtų būti daugiau.
„Pasiūlymų ateiti į nemokamas mankštas sulaukiame retai, o privatūs užsiėmimai pas kineziterapeutus – ne kiekvienam Lietuvos senjorui įkandami. Su Vilniaus „Bočiais“ dabar aktyviai lankome „Geros sveikatos klubo“ mankštas. Čia ir pasportuojame, ir pabendraujame, susitinkame su senais pažįstamais. Po to ir namuose savarankiškai pakilnoti kojas yra linksmiau“, – teigė Rita.
Susiję straipsniai
