Savižudybės, arba suicidai, nėra vien tik Lietuvos problema. JAV, Anglijoje ar Vokietijoje ji nemažiau svarbi. Mes tik išsiskiriame jų kiekiu, apskaičiuotu apibrėžtam gyventojų skaičiui. Jau nebenoriu lyginti mūsų su kitomis, ne mažiau nelaimingomis šalimis, bet manau, kad laikas kelti kaltinimus esamai ir buvusioms valdžioms. Laikas užduoti klausimą – kodėl esmingai nemažėja savižudybių skaičius?
Savo klausimą galiu pagrįsti statistika. Psichikos sveikatos centro tinklalapyje yra net trys diagramos, skirtos šiai temai. Štai viena iš jų (1 pav.).
Manau, kad kiekvienam matyti, jog pasikeitimai buvo ne į gera, o dabartinė situacija artima katastrofai. Peržiūrėjau mūsų, t.y. Lietuvos psichikos sveikatos centro planus metams. Ten radau suplanuotus posėdžius, net skelbimus savo internetiniame puslapyje. Tokiai veiklai negailima net pusės milijono litų. Tačiau man lieka neaišku, ar dalyvavimas posėdžiuose mažina savižudybių skaičių šalyje. Nenoriu tyčiotis, bet visai nesuprantu: jeigu per dešimtmetį kai kurių įstaigų efektyvumas yra artimas nuliui, tai gal reikia jas uždaryti, o lėšas ir kitus resursus paskirti tiems, kurie gali ir moka?
Ką daryti, kai nežinai, ką daryti? Pagalvoti. Pabandyti pažiūrėti, ką daro kiti, kurie turi geresnes psichinės sveikatos priežiūros sistemas.
Pradėsiu nuo... Kinijos: per pastaruosius 20 metų Kinijoje savižudybių gerokai sumažėjo. Pekine įsikūrusioje Hui Long Guan ligoninėje, Pekino Savižudybių mokslinių tyrimų ir prevencijos centre, buvo padaryta keletas mokslinių tyrimų: 1995-1999 metais vidutinis metinis savižudybių skaičius tarp gyventojų buvo 22,23 šimtui tūkstančių gyventojų, kiekvienais metais apie 25 milijonus žmonių nusižudydavo, 200 mln. mėgino nusižudyti. 2008 m. kaimo imties duomenys rodo, kad miesto ir kaimo gyventojų savižudybių rodiklis sumažėjo iki 3,59 ir 8,25 šimtui tūkstančių gyventojų.
Pekino savižudybių tyrimų ir prevencijos centro direktoriaus pavaduotojas Lixian Yun pareiškė, kad Kinijoje jaunimo savižudybių yra gerokai mažiau nei vyresnio amžiaus žmonių, o tai yra retas pasaulinis atvejis. LiXian Yun analizė rodo, kad vyresnio amžiaus žmonių savižudybių skaičius turi keturias pagrindinės priežastis: padidėjusios fizinės ligos; besikeičiantis vaidmuo išėjus į pensiją, nerimas, depresija ir kitos psichikos problemos,sutuoktinio ar giminaičių mirtis, vienišas gyvenimas ir ekonominiai veiksniai.
Nesileisdamas į gilią analizę pateiksiu dar vieną, kinietišką, savižudybių diagramą (2 pav.):
Šaltinis: https://www.crisis.org.cn/Public/ArticleContent.aspx?NewsId=2176
Nežinau tiksliai, ką darė kinų valdžia ir sveikatos sistema, bet rezultatas skiriasi nuo lietuviško neveiklumo. Dar 2010 metais buvo iškelti tokie siektini tikslai: 1) Sukurti „krizinės psichiatrijos“ centrą, kuris ne tik darytų naujausius mokslinius tyrimus, bet ir mokytų naujų klinikinių įgūdžių specialistus bei rėmėjus. 2) Skatinti nevyriausybinių organizacijų, užsiimančių psichikos krizėmis ar savižudybėmis, steigimą, nes patyrimas rodo, kad pasikliauti vien sveikatos priežiūros resursais negalima, kadangi jų tiesiog nepakanka. 3) Sukurti Kinijos nacionalinę savižudybių prevencijos programą.
Manau, kad būtina pažvelgti ir į Jungtinės Karalystės ir JAV patirtį bei planus. Ji nėra nei slapta, nei neprieinama. Gal ne viskas nėra absoliučiai gera ir tų šalių savižudybių prevencijos programose ar nuostatose, bet pasimokyti galima. Štai Anglijoje centras rengia specialias metodikas atskiroms grupėms: bendradarbiams, vadybininkams mokytojams, mokyklų socialiniams darbuotojams ar psichologams, seniūnams ir t.t. Kiekvienai grupei - specialią.
JAV savižudybių prevencija rūpinasi ne tiek valstybinės, kiek nevyriausybinės organizacijos ir privatūs fondai. Nežinau, ar įmanoma tai padaryti Lietuvoje, bet pasistengti – būtina. Akivaizdu yra ir tai, kad be specialaus nebiurokratinio savižudybių prevencijos centro mūsų šalis neišbris iš esamos padėties. Jeigu ministerija neranda pinigų Savižudybių prevencijos centrui, tai galima mažinti jos etatų skaičių ir iš jų kurti naują centrą. Galima per tris mėnesius sukurti tokią įstaigą kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios ir dabar vykdo prevencinę veiklą, peržiūrėti Psichikos sveikatos centro efektyvumą, t.y. padaryti veiklos auditą. Jo pagrindu spręsti, ar jis turi egzistuoti toks, koks dabar yra. Skirti reikiamas lėšas iš visų galimų šaltinių, visų pirma iš SAM biudžeto, europinių fondų bei savivaldybių. Pirmieji turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. visų pinigų, nes valdžios struktūros bando nuolat bendravalstybinę problemą permesti savivaldoms, neaprūpinant reikiamais resursais.
Lietuvoje daugiausia žudosi darbingo amžiaus vyrai (3 pav.). Japonai bandė paskaičiuoti, kiek visuomenei gali kainuoti atskiro asmens „neįnešta“ nauda. Ir pateikė tokį skaičių – 3 milijonai dolerių. Dabar padauginkime mūsų 1000 žmonių iš šio dydžio ir gauname, kad Lietuva netenka trijų milijardų kiekvienais metais. Akivaizdu, kad būtina ne tik spręsti, bet ir išspręsti šią problemą.