Mano vyras turi ŽIV – kaip pasielgti?
Klausimas: Tai apie viską nuo pradžių. Mes su vyru 4 metai, buvo visko. Turiu omenyje, kad buvo išsiskyrimų, kitų merginų, kol galiausiai apsišlifavome ir mano iniciatyva susilaukėme vaikelio. Iniciatyva tokia, kad mes dar neplanavome vaikų, bet aš pati savyje pribrendau tam ir nesisaugojau, kad tai įvyktų. Nes žinojau, kad jei ir liksiu viena – ne pasaulio pabaiga, savo vaiku pasirūpinsiu. Pagimdžiau vaikelį, vyras jį be galo myli, tiksliau – jam vaikas svarbiausias gyvenime šiuo metu.
Mėnuo po gimdymo sužinojome, kad vyras turi ŽIV. Tada jam prasidėjo emocinė krizė. Mes su lėliuku nesergame. Jis susimastęs savyje, man lengva depresijos forma, nes jis nepadėdavo auginime, galvojo, kad aš atostogauju, apie diagnozę nekalbėjo, nes manė, kad manęs tai neliečia. Gi ne aš sergu. Pasikalbėti su niekuo negaliu, tai pasipasakojau mamai..
Iš pradžių viskas buvo gerai, aš apsiskaičiau, informacijos daug susiradau, savy susivokiau, kad gyventi galima. Aišku, tapome atsargesni, budresni buityje ir higienoje. Jis, sužinojęs apie ligą, atvirai pasakius, jau save laidojo, jam gyvenime tik vaikas svarbiausias liko. Buvo atvejų, kad susipykdavome, tai pykčio metu daug skaudžių dalykų būdavo pasakoma, buvo grasinimų, kad bet kokia kaina vaikas liks su juo, o aš galiu lėkti, kur noriu… Tada pradėjo mama reikalauti, kad išeičiau iš jo. Jis šia žinia pasidalino tik su manimi, todėl ji galvojo, kad jis tuo ir naudojasi, kad niekas nežino. Tai ji laukė, kol jis pasidalins šia žinia su šeima, kol pradės kalbėti. Nesulaukusi, ji pasakė jo šeimai, prašydama pagalbos ir supratimo, kad jos dukra (aš) neturėčiau su vaiku likti vienuose namuose su juo. Bet jie, priešingai, tyliai džiaugiasi, kad esu vis dar su juo, nes, kaip jo mama man vis kartoja, jam sunku…
Dar nepaminėjau, kad jo charakteris nėra lengvas, jis kaip žmogus egoistas, bet kartu ir rūpinasi tais, kurie jam rūpi. Tęsiant temą apie tėvus, tai ji, mano mama, laukė, kol jis pasikalbės ir su jais. Bet to nebuvo. Priešingai – jis ignoravo juos, teigdamas, kad mano tėvai jam visiškai svetimi žmonės, ir nemato reikalo prieš juos teisintis. Jis nesupranta, kodėl mano mama pergyvena. Esmė tokia, kad kai man buvo sunku po gimdymo, jis to nematė, nes buvo susitelkęs į save. Prieš porą mėnesių parašiau laišką, jog man reikia išeiti, nes turiu susitvarkyti psichologines problemas. Jis nesuprato kodėl, kas man blogai, juk nieko netrūksta. Po šio laiško jis tapo dėmesingas. Kiti matydami sakytų, kad aš esu nenormali, jei noriu išeiti. Šioje vietoje vis tiek apie mane galvojama mažiausiai, kalbant apie riziką. Mama ir visa mano šeima laukia mano sprendimo išeiti, ji neleis man taip gyventi, ji pasiryžusi paviešinti viską, jei jis nesuvokia, kad reikia mane paleisti. Todėl, kad taip neįvyktų, aš pati ruošiuosi išeiti, tik nežinau, kaip jam tai paaiškinti. Nes jei susėsim ir kalbėsim, žinau, kad jis perkalbės mane, o aš to nenoriu. Nenoriu sugadinti jam gyvenimo, kai jis viešumoje liks vienas, jeigu būsim kartu. Nenoriu, kad visuomenė izoliuotų mano vaiką, žinodama koks yra tėtis. Nes, būkim atviri, aplinkiniai to nesuprastų. Gal sunkiausia šiuo metu yra tai, kad lyg ir viskas gerai: santykiai geri. Ir sunkiausia, kad vis tiek noriu išeiti. Bet nežinau, kaip ir kada tai padaryti. Nežinau, ar viską rišliai ir aiškiai išdėsčiau, nes bandžiau trumpai papasakoti, daug faktų nutylėdama, nes tektų išsiplėsti… Kaip jūs elgtumėtės? Nesakau, kad nemyliu, bet ar aukotis dėl vaiko, rizikuojant, būtų teisinga? Ačiū. Žermena (vardas pakeistas).
Atsako psichologas Arūnas Norkus
Sveika, Žermena. Jūsų laiškas išdavė man Jūsų pasimetimą, jausmų sumaištį, nusivylimą – bet tuo pačiu ir viltį, kad Jūsų gyvenime tarsi iš dangaus nukritusios bėdos ir sunkumai gali būti išspręsti. Ką gi, pabandykime juos paanalizuoti.
Savo laiške aprašote keletą problemų. Aš kaip pagrindines ir sunkiausias išskirčiau dvi: vyro ligą ir Jūsų santykius.
Iš pradžių apie pirmąją: rašote, kad sužinojęs apie ŽIV, vyras pasinėrė į save, užsisklendė, Jūsų žodžiais „apie diagnozę nekalbėjo, nes manė, kad manęs tai neliečia“. Suprantu, kad Jus tai skaudino ir neramino, tuo labiau, kad našta auginti ką tik gimusį kūdikį teko Jūsų vienos pečiams. Tokiose situacijose visiškai natūralu išgyventi sumaištį, baimę, pyktį, tikėtis pagalbos ir paramos. Bet viso to nebuvo.
Nebuvo dėl vienos labai paprastos priežasties: susidūrus su sunkia liga, žmonės dėsningai išgyvena laipsniškus psichinius pasikeitimus. Kad galėtų susitaikyti ir priimti ligą, jie yra būtini, o juos išgyventi kiekvienas turi pats. Būtent todėl sunkiai susirgęs žmogus pasineria į save. Juk patys sau mes esame svarbiausi. Netgi pačiais skausmingiausiais atvejais mes pirmiausia pagalvojame apie save: kaip mums bus skaudu netekti artimo, kaip mums sunku matyti kito kančią. Ir čia nėra nė lašo savanaudiškumo ar egoizmo – tiesiog tokia jau ta mūsų psichika. Juk ir Jūs, mąstydama ir kalbėdama su mama apie vyro ligą, pirmiausia pagalvojate apie save: tai yra natūralu ir tai atsispindi Jūsų laiške.
Sunkioje situacijoje nerasdama paramos šeimoje, kreipėtės į mamą. Visiškai natūralus žingsnis ir niekas, net vyras, neturi Jūsų už tai smerkti. Mamos ir vaiko ryšys yra pats svarbiausias pasaulyje ir tokiu išlieka visą mūsų gyvenimą. Ir kai mums būna sunku, mes visada linkę jį prisiminti, atnaujinti ir į jį atsiremti. Bėda yra tik tame, kad Jūsų mama mano galinti lemti Jūsų santuokos ir Jūsų šeimos likimą. Rašote, kad ji laukia Jūsų sprendimo, nes „ji neleis man taip gyventi“. Jaučiu, kad Jums sunku apsispręsti, kaip pasielgti. Iš vienos pusės, mylite vyrą ir norite likti su juo, turėti pilnavertę šeimą. Iš kitos pusės, baisu rizikuoti, nes liga, kuria serga Jūsų vyras, yra socialiai gėdinga. Bijote tos ligos šleifo, galinčio paliesti ne tik Jus, bet ir Jūsų kūdikį, ir kitus artimuosius. Turėkite omenyje, kad sprendimą vis tiek turėsite priimti Jūs pati. Kad būtų lengviau, pabandykite paklausti pati savęs: „Ar aš suteikiu mamai teisę nuspręsti, kaip man gyventi?“. Iš Jūsų laiško supratau, kad esate stipri ir savarankiška moteris, pvz., pati priėmėte sprendimą susilaukti kūdikio ir net neabejojote, kad sugebėsite juo pasirūpinti. Tai kodėl dabar savo likimą norite atiduoti į kito žmogaus, tegul ir labai artimo, rankas?
Ir dar apie tai, kas Jus skaudina. Iš Jūsų laiško supratau, kad jaučiatės nesuprasta savo vyro. Pvz., tikėjotės, kad jis pasikalbės su Jūsų tėvais, bet jis to nepadarė. Dabar viliatės, kad jis susivoks ir, Jūsų žodžiais tariant, „Jus paleis“, bet lūkesčiai ir lieka tik lūkesčiais. Tokiose situacijose būna labai skaudu, liūdna ir šiek tiek pikta. Visa tai išnyktų, jei pasiryžtumėte ir pasikalbėtumėte su vyru.
Mes, žmonės, labai dažnai darome klaidą, manydami, kad kitas asmuo, ypač jei jis mums emociškai artimas, susipras ir supras, ko mes norime, kaip mes jaučiamės, ko iš jo tikimės. Deja, tas kitas negali to padaryti dėl labai paprastos priežasties – jis negali „įlįsti į mūsų kailį“. Todėl kol mes nepasakome kitam, kaip jaučiamės, ko iš jo tikimės, jis to ir nežino.
Pats paprasčiausias būdas ištaisyti tą klaidą – pasikalbėti. Pasakyti situacijos „matymą savo akimis“, pasakyti kaip jaučiamės, kokios mums kyla abejonės, baimės, kas neramina. Manau, kad būtent to Jums, Žermena, abiems su vyru labai trūksta.
Prisiminkite, kaip jautėtės, kai vyras buvo užsidaręs ir nekalbėjo su Jumis apie ligą. Prisiminkite, kaip jautėsi Jūsų mama, kai vyras nekalbėjo su ja. Lygiai taip jis jaučiasi dabar, kai Jūs nekalbate su juo apie save ir savo abejones, ir lygiai taip jausis, jei priimsite sprendimą viena, be jo. Sprendimą, kuris palies ir Jūsų vaiką – žmogų, kuris turi prigimtinę teisę turėti abu tėvus ir kurį, kaip Jūs pati teigiate, Jūsų vyras labai myli.
Kaip bepasielgtumėte, kokį sprendimą bepriimtumėte, atminkite – gyvenime bus akimirkų, kai dėl jo labai gailėsitės. Gailėsitės, kad nepriėmėte kitokio, kad nepasielgėte kitaip. Deja, taip jau būna. Kai pasirenkame vieną kelią, mes visada nepasirenkame kito. Ir visada paskui abejojame, ar tikrai pasielgėme teisingai. Ir gailimės. Ir graužiamės. Visa tai yra žmogiška – abejoti, nerimauti ir svarstyti. Bet juk tam mes ir gyvename. Sėkmės Jums!
Susiję straipsniai
