Sveikas butas, sveikas namas, sveikas miestas

Žmogus gyvena kambary. Kambarys yra bute. Butas yra name. Namas yra mieste. Štai tokia reiškinių grandinė apima 80 procentų visų gyventojų. Tai pradžia. Toliau galima pasidomėti: kokie langai yra kambary, kaip ir kuo padengtos grindys, kuo dažytos sienos. Dar toliau – pasidomėti reikia pagalbinėmis patalpomis: vonia, tualetu, virtuve. Ar čia daug švaros, ar užtenka šeimai? Mes beveik pamiršome bendras virtuves ar tualetus, tik studentai bei moksleiviai dažniau su tuo susiduria.

Reklama

Toliau eina mintys apie patį namą ir jo aplinką: ar triukšminga, ar tylu, dujos, kurios ateina iš toliau – kenksmingos ar nelabai, smėlio dėžėse daug kačių ar šunų palieka užkrato vaikams, ar nestovi ant gyvenamo namo stogo mobiliojo ryšio antena. Gal ji blogai veikia viršutinio aukšto gyventojus? Tęsiant tenka galvoti apie arti esančias gamyklas ar elektrines, mašinų stovėjimo aikštes ar po langais kniaukiančias signalizacijos sistemas, triukšmą ir aplinkos taršą sukeliantį miesto transportą, geležinkelius ar oro uostus su ypatingais triukšmais ir vibracijomis. Toliau reikia kalbėti apie saugumą: ar namuose (bute) yra cheminių elementų, kurie sukelia ligas, ar ne per daug namuose (bute) fizinių poveikių, kurie gadina ar sugadina sveikatą, ar gyvenate geroje moralinėje aplinkoje, ar neprispaudė nedarbas, vagystės, ar turite ką nors panašaus į galimybes pailsėti ar pasportuoti.

Pavojai būste

Tam tikri rizikos veiksniai daro neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Jie gali būti bute, artimoje namo aplinkoje ar net apimti visą miestą. Nacionalinės visuomenės sveikatos laboratorijos tyrime tvirtinama: „Europos gyventojai, tarp jų Lietuvos, pastatuose praleidžia iki 90 % savo laiko. Pastatuose sveikatai gali kenkti panaudotos nekokybiškos statybinės medžiagos ir gaminiai, per didelė arba per maža patalpos temperatūra, drėgnumas ir apšviestumas, pavojinga jonizuojančioji ar nejonizuojančioji spinduliuotė, patalpų oro kokybė (anglies dioksidas, tabako dūmai, pavojingos smulkios ir stambios kietosios dalelės ir kt.), triukšmas, alergenai, mikroorganizmai, kenksmingosios dujos, netinkamas nutekamųjų vandenų, dūmų, kietųjų ar skystųjų atliekų šalinimas ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad namų aplinkoje naudojami dažai, guma, klijai, nikeliu padengti paviršiai gali sukelti kontaktinę alergiją (odos paraudimas, bėrimas, niežėjimas), o jeigu su alergizuojančia chemine medžiaga kontaktuosime dažniau gali pasireikšti ir kvėpavimo takų alergija (čiaudulys, sloga, švokštimas ar dusulys)“.

Kita būsto pavojingumo tema yra nelaimingi atsitikimai. Jei būstas prastai suplanuotas bei panaudotos pigios ir netinkamos medžiagos, kyla pavojai parkristi vonioje, nukristi nuo laiptų, nusitrenkti buitiniu elektros prietaisu, sukelti gaisrą ar net sprogimą, būti prispaustam kokios nors konstrukcijos ir t.t. Kam tapo įdomu, siūlau peržvelgti Nacionalinės visuomenės sveikatos laboratorijos darbą „Nacionalinio sveiko būsto sertifikavimo modelis“. Jis yra svarbus aplinkos saugumo suvokimui.

Dabar normaliai protaujančiam žmogui turi kilti klausimas, kodėl autorius taip susirūpinęs būstu ir artima aplinka? Necituosiu Pasaulio sveikatos organizacijos labai bendrų išvadų, tik pabrėšiu, kad nuo medicinos paslaugų sveikata priklauso 15%, o nuo aplinkos- 20%. Taigi kas svarbiau: nesusirgti ar sirgti sveikai?

Daugiabutyje: vienatvė ir kitos problemos

Esu ne kartą rašęs apie kenksmingas medžiagas butuose ir buityje, todėl priminsiu tik kai kuriuos: „Mūsų cheminis pasaulis“, „Ligos aplinkui“, „Patalpos ir sveikata“. Dabar noriu tik paryškinti beveik netyrinėjamą problemą: butas daugiabučiame name. Ar vienas iš keturių, ar vienas iš kelių tūkstančių – problemos gana panašios: kaimynai, bendravimas ir bendradarbiavimas, saugumas ir kolektyviniai poreikiai ir t.t. Vardinti galima vėl ilgai, kol kas noriu paryškinti kelias su sveikata susijusias problemas: tai vienišumas, triukšmas, bendros gyventojų naudojimosi vietos.

Pradėsiu nuo vienatvės. Daugeliui tai nėra pripažinta problema. O štai JAV atlikti matavimai rodo, kad 60,2 proc. kolegijų studentų patiria vienatvės jausmą. O 2010 tyrimas atskleidė, kad 35 procentai vyresnių nei 45 metų amžiaus žmonių buvo vieniši. Iš šio tyrimo tapo aišku, kad 45-49 amžiaus grupėje 43 procentai buvo vienišų, o 70 m. ir vyresnių - 25 proc. (duomenys skelbti Child and Adolescent Psychiatry and Mental Health). Noriu pabrėžti, kad vienatvė tapo jaunų18-34 metų amžiaus grupės problema.

Čikagos neurologas John Cacioppo, kuris tiria socialinę vienumą dešimtmečius, paskaičiavo bendrą sveikatai keliamą žalą. Oro tarša padidina jūsų šansą miršti anksčiau 5%; nutukimas - 20%. Pernelyg didelė vienatvė padidina ankstyvos mirties tikimybę apie 45% (šaltinis: https://www.theguardian.com/commentisfree/2013/oct/21/loneliness-result-britain-economic-model).Vienas iš svarbesnių būdų jai mažinti – kaimynai ir kaimynystė. Namo gyventojai, nori to ar nenori, sudaro tam tikrą bendriją. Todėl svarbu, jog jie „išnaudotų“ turimus resursus, t.y. gyventojus. Tai gali būti aplinkos tvarkymas bei apželdymas, kiemo sutvarkymo prioritetų nustatymas, laiptinės priežiūra, saugios kaimynystės programos ir t.t. Šios veiklos leidžia mažinti pavienių asmenų vienatvę ir jungti juos į veiklą, tą veiklą, kuri jiems tuo metu tinka. Nenoriu teigti, kad šie darbai išgelbės visus nuo vienumos, tačiau žinau, jog gerokai ją apmažins.

Kita namo gyventojų problemą – triukšmas. Jis prasideda nuo kaimynų remontų, tęsiasi mažų vaikų verksmu naktimis, tęsiasi paauglių „fejerijomis“, o baigiasi kažkieno laidotuvėmis. Aišku, gali būti ir kitokių problemų, kaip lifto triukšmas naktį ar nesutvarkyto vandentiekio šniokštimas, kai visai to nereikia. Dar daugiau jų kyla, jei gyvenamajame name įsikuria kokia nors parduotuvė ar dirbtuvė. Rekomenduoju kelias pastabas „Triukšmas – ramybės drumstėjas, sveikatos priešas“.

O kaip higiena?..

Namai - ne tik nakvynės vieta, bet ir vieta, kur tenka įeiti, pačiupinėti rankeną, paspausti lifto mygtuką (jei toks yra), „pauostyti“ rūkalių dūmų, patekti į chuliganų „pasalą“ ar nekviestų svečių nešvarumus. Tai bendro namo problemos, kurios veikia mūsų nuotaikas ir net tiesiogiai gali kenkti sveikatai.

Aš itin pabrėžiu rūkymą laiptinėse. Be tiesioginio dūmų poveikio aplinkiniams, yra antriniai ir tretiniai rūkymo padariniai. Jie yra ne mažiau kenksmingi už tiesioginius.

Dėmesio vertos ir higienos problemos. Išorinės durys ir rankenos yra mikrobų ir virusų „apsikeitimo“ vieta, todėl jų priežiūra privalėtų būti daug geresnė. Bendrų patalpų valymo problemos yra labai dažnos absoliučiai daugumai šiuolaikinių miestų namų. Net mažame name tai sukelia konfliktų ar kivirčų, o štai dideliuose gali rastis vietų, kurios dešimtmečiais nemato šluotos ar šlapios šluostės. Apie žaidžiančius vaikus tokiomis sąlygomis jau nėra ko ir kalbėti. Sveikatai tai irgi nepadeda, bet...

Kaip pamatuoti miesto kokybę?

Miestas yra ne tik labai sudėtinga sistema, tačiau dar neturime bendro suvokimo, kiek pavojingas miestas, kaip darinys, jo gyventojui ar gyventojams, kaip patikrinti jo gyvenimo kokybę, kaip paveikti gyvenimo sąlygas taip, kad jos nuolatos gerėtų. Paprastai planuojami vandentiekiai, gatvės, elektros linijos ir t.t. Bet kaip tai atsiliepia gyventojams – mąstoma tik abstrakčiai.

Jau bandoma rasti kriterijus, kurie leistų matuoti miestų kokybę: skaičiuojami šimtamečiai, nesergantys, vaikų gimstamumas ir panašiai. Tiesa, bendrų kriterijų dar vis nėra. Kol kas galimi du: vidutinė numatomo gyvenimo trukmėirvieno miesto gyventojo sveiko gyvenimo (SGM) metai. SGM skaičiuojami kaip vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, iš kurios atimamas numatomas metų, gyventų su ilgalaikiais veiklos apribojimais (t.y. sergant) skaičius. Problema yra ta, kad statistika paslepia tikrą padėtį ir išryškina visai netipiškus dalykus. Štai bendras statistinis miesto vidurkis priklauso nuo benamių ir kitų mažai socialių grupių sveikatos indėlio. Jiems greitai mirštant statistika tvirtina – pas jus blogai. O ar iš tikro? Pagal tokį požiūrį, labiausiai reiktų rūpintis asocialiais ir panašiais, nes jie labiausia „gadina“ skaičiukus.

Galima kiek nori didinti gydytojų skaičių bei jų kvalifikaciją mieste, bet jie daugės rūkančių ir geriančių, „sportuojančių“ prie televizoriaus – miesto gyvenimo kokybė blogės. Vadinasi, miesto kaip vietos, kurioje gyvename, kokybė apsprendžiama daugybės sąlygų. Skaičiuojat miesto gyventojo sveiko gyvenimo metus statistika gali parodyti politikų, juridinių ir fizinių asmenų, NVO ir visų kitų indėlį į pagrindinį miesto „turtą“ – gyventojus. Galima nesunkiai pasekti, kas ir kiek rūpinosi žmonėmis, kas ir kiek rūpinosi savimi ir savo pajamomis.

Paskutiniai Higienos instituto leidiniai atskleidžia tikrą Lietuvos vietą pagal gyvenimo trukmę Europoje. Kaip iliustraciją pateikiu tik vieną lentelę iš 2013 metų leidinio „Numatoma gyvenimo trukmė ES šalyse narėse“.

Kur yra Lietuva – matome, kur yra Klaipėda, dar pamatysime.