Kaip susilaikyti nuo savižudybės?(3)
Po aktoriaus ir laidų vedėjo Vytauto Šapranausko mirties psichologinės pagalbos linijos sulaukė daugiau skambučių, o žmonės, pasakodami apie savo problemas, kalbėjo ir apie aktorių. Išsikalbėjimas ir tikėjimas gali padėti išvengti baisiausios klaidos gyvenime, kurios ištaisyti neįmanoma - savižudybės, - sako specialistai.
Jautrumas – priežastis geriems darbams
Sveikatingumo metų iniciatorius Juozas Dapšauskas atkreipia dėmesį, kad žmonės nesižudo dėl kūrybinių kančių, jautrumo ar pernelyg juos užgriuvusios šlovės, apie ką šiomis dienomis skelbia šalies žiniasklaida. Jo įsitikinimu, priežastis dažniausiai (net 70 proc.) labai žemiška. Alkoholis. „O išvardintos savybės – kūrybingumas, jautrumas, žinomumas – visos yra teigiamos ir tikrai nėra priežastis alkoholizmui ar savižudybei. Priešingai, šios savybės reikalingos geriems darbams atlikti“, - tvirtino J. Dapšauskas.
Todėl kaip vieną esminių žingsnių, galinčių padėti žmonėms išgyventi visiškai tiesiogine prasme, visuomenininkas siūlo visų pirma uždrausti alkoholio reklamą, kuri puikuojasi net šalia straipsnių apie V. Šapranausko savižudybę. „Ši problema egzistavo – tai faktas, bet ji buvo ignoruojama ir paties, ir kolegų. Tad pirmiausia būtina pripažinti problemą, tada – ją spręsti. Jei būtų sulaukęs profesionalios pagalbos, galbūt jis kaip žvaigždė netgi būtų galėjęs pasitarnauti blaivinimo judėjimui, - mintimis dalijosi pašnekovas. – Alkoholis – genocidas, už kurį baudžiama“.
Skausmą mažina išsikalbėjimas
„Minčių apie savižudybę kyla visiems be išimties žmonėms, bet problema kyla tuomet, kai tos mintys pradeda kartotis, - sako Jaunimo linijos vadovas psichologijos mokslų daktaras Paulius Skruibis. – Jei žmogus pradeda nuolat galvoti, ir tos mintys nebe šmėkšteli, bet apie jas jau svarstoma – tai pirmasis rizikos lygis. Aukštas rizikos lygis pasiekiamas tada, kai jau nebe vien svarstoma, bet netgi apgalvojamos aplinkybės, planuojama, kur tai padaryti, kaip tai padaryti, kada ir pan. Pati aukščiausia savižudybės rizika yra tada, kai žmogus jau turi net ir priemones tam atlikti“.
Todėl P. Skruibis pataria iš karto kreiptis pagalbos į specialistus, kai tik tokios mintys pradeda aplankyti dažniau. „Vadinasi, kažkas gyvenime ne taip, yra problema, - sako psichologas. – Kritinėje situacijoje pagalbos galima kreiptis į emocinės paramos liniją telefonu. Nemokamą pagalbą suteikia ir Psichikos sveikatos centrai, kurie veikia kiekvienoje poliklinikoje. Ir psichiatrų nereikia baidytis. Jei žmogus serga depresija, reikalingi ir medikamentai. O kartais pakanka ir psichologo konsultacijų. Gydymo būdas priklauso ir nuo paties žmogaus – jis gali rinktis psichoterapijos seansus, nors gydymas ir užtruks ilgiau, o gali pasirinkti ir greitesnį būdą – tabletes“.
P. Skruibis pabrėžia, kad prabilusiajam apie savižudybę argumentai apie gyvenimo prasmę nereikalingi ir neefektyvūs. „Žmogus išgyvena labai gilų psichologinį skausmą, o argumentais skausmo nenumalšinsi. Taip pat, kaip ir esant dideliam fiziniam skausmui, žodžiai nepadeda – būtina tą skausmą sumažinti. Psichologinį skausmą sumažina išsikalbėjimas, todėl ir reikalingos psichologinės pagalbos linijos. Kol galvoji apie savižudybę, negali blaiviai mąstyti. Visi žinome, kad balsu prabilęs apie problemą į ją gali pasižiūrėti iš šono. Tai ir padeda sumažinti tą skausmą. O tada jau įmanoma spręsti problemą, kuri ir sukėlė skausmą“.
Atsakomybė ne vien už savo gyvenimą
Ne vieną artimą žmogų praradęs režisierius Darius Ilgevičius įsitikinęs, kad žmogų iš nevilties, taigi – ir nuo savižudybės, gelbsti tikėjimas. Tam netgi nesvarbus tikėjimo objektas: „Vieni tiki, kad gali padaryti karjerą, kiti – pinigais, dar kiti – Jėzumi Kristumi. Apskritai visos religijos apsaugo nuo tokio žingsnio“.
Pasak režisieriaus, labai svarbu suvokti, jog žmogus atsakingas ne vien už savo gyvenimą, bet ir už kitų. „Tam tikras ratas žmonių gali likti be manęs ir jiems tai sukeltų daug skausmo. Tad savižudybė truputį egoistiška“, - kalbėjo portalo pašnekovas.
Tačiau gyvenimo šviesiosios ir tamsiosios pusės, kaip pastebėjo D. Ilgevičius – tartum zebro kailio linijos, keičiančios viena kitą. „Manau, kad galbūt kiekvienam per gyvenimą yra kilusi kokia suicidinė mintis, - antrino psichologui kūrėjas. – Aš irgi nesu niekuo ypatingas, o prieš sunkumus renkuosi režimą, sportą, maldos gyvenimą, apsilankau bažnyčioje. O visi visko pagalvoja, bet tam ir turime valią, kad susilaikytume nuo to, kas šovė į galvą“.
Reikalingas pats sau
Kunigas Arnoldas Valkauskas sako, kad kilus mintims apie savižudybę visų pirma reikia apskritai pačiam sau pripažinti tokių minčių egzistavimą. „Antras žingsnis – įvardinti, kodėl tos mintys ateina į galvą, kokia problema jas sukelia. Trečias žingsnis – pagalvoti apie gyvenimo prasmę, - aiškino dvasininkas. – Nes mintys apie savižudybę būna labai įkyrios – grįžta ir grįžta, logikos galvoje tada nebe labai daug, užvaldo emocijų pasaulis. Penktas žingsnis – kreiptis profesionalios gydytojų pagalbos“.
A. Valkauskas atkreipė dėmesį, kad giliai tikintys į pasaulį žvelgia kitaip ir žudosi labai retai. Tiesa, jei jau ryžosi tam, pasak pokalbininko, tai rodo tikėjimo susvyravimą. „Nes tikėjimas leidžia matyti ir kasdienybės, ir didžiąją gyvenimo prasmę, - kalbėjo kunigas. – Mintys apie savižudybę neateina per vieną dieną. Vadinasi, žmogus jaučiasi nereikalingas. Beje, teko būti Afganistane, nors ten vyko karas, nebuvo ką valgyti, bet žmonės nesižudė – kovojo už išlikimą. Daugiausia žudomasi Lietuvoje, Vengrijoje, Pietų Korėjoje – ne pačiose vargingiausiose šalyse. Vadinasi, ne vargas yra savižudybių priežastis. Žmonės jaučiasi atstumti, todėl labai svarbu pačiam atrasti save, būti pačiam sau reikalingam. Įsisąmoninti, kaip pats matai pasaulį“.
Priklausau ne sau
Dvasininkas aiškino, kad tikėjimas leidžia suvokti, jog gyvenimas – nuolatinis ėjimas pas Dievą. „Greitoji pagalba sunegalavus – 12-oji psalmė, - sakė A. Valkauskas. – Yra ir dar viena, kurioje rašoma: „Laimingas žmogus, kuris Viešpaties įstatymų laikosi, jo širdis nieko nebijo“. Giliai tikintis gyvenimą priima kaip kelionę į susitikimą su Viešpačiu ir net kančiose mato prasmę – jos subrandina. O savižudis mirties ieško kaip poilsio, kaip pabėgimo. Ir šizofrenijos paplitusios, nes žmonės nebeturi krypties, kad eina pas Dievą. Žmogus turi bręsti, taip pat – ir per kančią. Ir dominuojantis yra dvasinis pasaulis, o buvimas kūne – tik laikinas. Aš esu Dievo, nepriklausau sau. Visi mes priklausome Dievui, nesame gyvybės davėjai. Taip, žmogus turi laisvę, bet ta laisvė duota tam, kad kiekvieną gyvenimo akimirką apsispręstume, kiek mano sprendimai susiderina su Dievo valia, kad pasitikrinčiau, kiek aš tikiu ir kiek Juo pasitikiu. Vien tikėjimo nepakanka – juk ir velnias tiki ir dreba, kaip Žodyje parašyta, bet pasitikiu, kad mano ateitis Dievo rankose“.
Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
