Ketvirtadienis, 2024.03.28
Reklama

Slaugytoja emigrantė: „Iš pradžių Prancūzijos klinikoje jaučiausi kaip nukritusi iš Mėnulio“ (1)

Genovaitė Privedienė | 2012-02-16 23:56:07

„Tik atvažiavusi į Prancūziją aš pradėjau su pasididžiavimu sakyti, jog esu slaugytoja, nes ši profesija čia labai gerbiama“, - teigia lietuvaitė Vilija Paplauskaitė–Rose, kartu pripažindama, jog žinių, kurias suteikė slaugos studijos ir darbas Lietuvoje, nepakako, todėl įsitvirtinti toje šalyje nebuvo lengva.

Su vyru Liusjenu Annecy mieste. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas jus, lietuvaitę,  nuvedė į Prancūziją?

Apie Prancūziją svajojau nuo paauglystės – patiko prancūziški filmai, vyno, sūrių, jūros gėrybių  nuostabios gamtos ir literatūros šalis - ką jau kalbėti apie prancūzų kalbą, tiesiog žavėjausi ja. Kadangi mokykloje mokiausi vokiečių, pradėjau lankyti prancūzų kalbos kursus Prancūzų kultūros centre Vilniuje. Pakliuvau pas puikią dėstytoją Svetlaną Kosovą, kuri ir dabar ten dirba. Taigi gavau puikius šios nelengvos ir Lietuvoje kol kas nepopuliarios kalbos pagrindus. Tuo metu baigiau Vilniaus medicinos mokyklą, pradėjau dirbti, bet prancūzų kalbos neapleidau. Ir štai pirmą kartą nuvykau į  Paryžių. Mane tiesiog pakerėjo šis miestas. Vėliau buvo piligriminė kelionė į Taizė, jau galėjau susikalbėti prancūziškai, ir tuo labai džiaugiausi. Internetu bendravau su keletu prancūzų, tarp jų buvo ir dabartinis mano vyras. Taigi į  Prancūziją mane atvedė ne kas kitas kaip meilė šiai šaliai, taip pat vienam jos piliečiui. Galiu tvirtai pasakyti, kad didžioji mano gyvenimo svajonė išsipildė su kaupu.

Kokia jūsų darbo patirtis Lietuvoje? Kur dirbote, kokioje srityje?

  Baigusi medicinos mokykla, dirbau Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje, Hemodializės skyriuje. Darbas man buvo įdomus, nors ir nelengvas, ypač psichologiškai. Sunku buvo matyti tuos pačius pacientus, kuriems reikėjo dializių 2-3 kartus per savaitę. Inkstų transplantacijų nebuvo atliekama daug, nes inksto donoro parinkimas - labai sudėtingas dalykas, reikia atlikti daugybe tyrimų, įsitikinti, kad inksto atmetimo reakcijos nebus. Taigi, belaukiant transplantacijos, dializės seansai nualindavo organizmą, nusilpdavo pacientų imuninė sistema. Stebėti pacientų ilgą "nykimą" nebuvo lengva.

Nusprendžiau keisti darbą, įsidarbinau Vilniaus Santariškių ligoninės suaugusiųjų stacionare, Kardiologijos skyriuje. Dirbau dažniausiai naktimis, taigi daug "trinties" su kolegomis nepatyriau.

Kokie buvo pirmieji darbo įspūdžiai?

Abiejuose skyriuose teko dirbti su šauniais gydytojais, su kai kuriais jų iki šiol palaikau draugiškus santykius. Paskutiniais metais tekdavo budėti su gydytojais rezidentais, dauguma buvo tikrai labai malonūs, dažnai klausdavo ir patarimų, kas nebuvo įprasta. Man rodos, kad dabar jauni gydytojai, studentai,  padirbėję užsienyje ir pamatę užsienio kolegų santykius, daug perima iš jų teigiamų dalykų, - ypač bendravimo srityje.

Šiek tiek kitokia situacija buvo bendraujant su slaugytojomis, vadinamosiomis slaugos administratorėmis. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje dažnai tenka matyti vyresnes slaugytojas, "demonstruojančias madas" skyriuje ir ne ką nusimanančias apie konkretų slaugos darbą. Be abejo, apie visas to pasakyti negalėčiau, yra tikrai labai nuostabių žmonių, ypač dėstančių jaunimui, stažuočių vadovių.

Kokį per tą laiką susidarėte vaizdą apie slaugytojo vietą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje?

Slaugytojo vieta medicinoje Lietuvoje nelabai nusakoma, nes jis dažniausiai yra labai siauros specializacijos, atlieka tik tam tikras procedūras ir dažniausiai net nesidomi, kas vyksta slaugos moksle šalyje ar pasaulyje. Jie pervargę, nes dirbti reikia daug, dažnai už pusantro etato, kad gautų bent kiek normalesnę algą.

Kvalifikaciniai kursai, kuriuos reikia lankyti, kad surinktum tam tikrą "valandų" skaičių, atrodo juokingai, nes su labai retomis išimtimis nieko naujo ten neišmokstama, arba, jeigu ir išgirsti įdomių, naujų dalykų, tai puikiai supranti, kad čia, tavo ligoninėje, to tikrai negalėsi pritaikyti. Visi su tuo sutinka, pasiima "popieriukus", sertifikatus ir toliau dirba kaip dirbę. Šitaip gyvenant "nusvyra rankos", tuo labiau kad sustabarėję darbo santykiai skyriuose nesikeičia, slaugytojai negauna daugiau autonomijos, galimybės tobulintis, suinteresuotumo ką nors naujo sužinoti ir įdiegti, nes to nepalaiko nei vyresnioji slaugytoja, nei skyriaus vedėjas, nei kolegos...

Iš esmės dėl to ir norėjau išvažiuoti iš Lietuvos, nes jau pradėjau nekęsti savo profesijos, nemačiau joje jokių perspektyvų. Todėl įstojau studijuoti rusų filologijos - norėjosi "pakeisti aplinką", sutikti naujų, įdomių žmonių. Pajutau gyvenimo džiaugsmą. Beje, universitete sutikau dar kelias slaugytojas iš įvairių Vilniaus ligoninių, taip pat studijuojančias tą pačią filologiją! Vadinasi, nebuvau balta varna, ir kitos mano kolegės norėjo ištrūkti iš tos sustabarėjusios rutinos, nepaisant siūlomų universitetinių slaugos studijų, kurios, deja, nieko nepakeičia kasdieniniame darbe.

Greit prabėgo šešeri studijų metai. Darbo pagal naująją specialybe, be abejo, negavau, slaugytojos darbe irgi liko viskas po senovei, taigi vienintelė išeitis "vėl pradėti kvėpuoti" buvo išvykti į užsienį ir ieškoti darbo pagal šiuo metu labai paklausią Vakarų šalyse profesiją. Tai užtruko, nes mano kelias buvo netradicinis - pasirinkau Prancūziją, šalį, kuri Lietuvoje mažai pažįstama.

Kur ir kuo dirbate dabar? Ar sunku surasti slaugytojo darbą Prancūzijoje?

 Šiuo metu pradėjau dirbti slaugytoja mažoje (60 lovų) privačioje funkcinės reabilitacijos klinikoje. Tai antras mano darbas šioje šalyje. Darbas naktimis. Iš tikrųjų čia sunku pasirinkti dirbti tai, ką nori, kur nori ir t. t. Pačios geriausios, įdomiausios vietos dažnai būna jau užimtos, tuo labiau kad mes čia turime didelį hospitalizacijos centrą, prie kurio yra vadinamas IFSI, slaugytoju rengimo institutas. Prancūzijoje beveik prie kiekvienos didelės universitetinės ligoninės yra šis institutas, vadinama slaugytojų mokykla. Taigi kiekvienais metais, baigę studijas, slaugytojai ieško įsidarbinimo galimybių tiek valstybinėse, tiek privačiose klinikose. Bet, nepaisant to, darbo vietų beveik visada atsiranda, nes čia visur yra didelė darbuotojų kaita: žmonės labai mobilūs,  nesėdi vienoje vietoje, jaunimas nori keliauti po visą šalį, todėl dažnai keičia gyvenimo ir darbo vietas. Be to, yra didelis profesinis suinteresuotumas: slaugytojai nori padirbėti įvairaus profilio skyriuose, kuo daugiau išmokti, sužinoti, tapti universaliais specialistais, nes dauguma, įgiję patirties ligoninėse, pradeda savarankišką darbą, turi savo kabinetą, juose priima pacientus, lanko juos namuose, atlieka reikiamas procedūras namų sąlygomis. Tam reikia turėti daug žinių ir praktinės patirties, nes juk nei kolegos, nei gydytojo šalia nėra. Ne paslaptis, jog mūsų regiono slaugytojai mielai renkasi ir darbą kaimyninėje Šveicarijoje dėl daug didesnių atlyginimų.

 

Taigi darbą susirasti  nėra labai sunku. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo žmogaus asmeninių savybių, bet svarbiausias dalykas, ieškant slaugytojo darbo - prancūzų kalba, ją reikia mokėti tobulai. Tai svarbiausia kliūtis, ir šiuo metu čia bemaž nėra slaugytojų užsieniečių, ir apskritai užsieniečiais jie nepasitiki. Pradžioje tai nervindavo, nes tokios šalies kaip Lietuva jie nežino. Buvo juokinga žiūrėti, kaip darbdavys įtartinai žiūri į tavo pasą, tikrina, ar tai tikrai originalas, klausia, ar moki leisti vaistus į paodį, durti į veną, nes jie neįsivaizduoja, ką slaugytojai veikia tose "Rytų šalyse".

Pradžioje labai džiaugiausi, kai vienas senelių namų direktorius pasiūlė padirbėti slaugytojo padėjėja, kad "pramokčiau kalbą", nes, nepaisant mano kalbos kursų Lietuvoje, čia jaučiausi visiška debiutantė. Padirbau mėnesį, ir man to užteko, nes darbas senelių namuose, kur labai trūksta personalo, sunkus ir fiziškai, ir  psichologiškai. Niekada nesu domėjusis geriatrija, todėl tas darbas man "varė depresiją". Na, bet tai man jau užtikrino socialinį saugumą, gavau vadinamąjį "carte vitale". Tai valstybinis sveikatos draudimas, jį gauni metams laiko, jeigu išdirbi 60 valandų. Taigi, svarbiausia, jau buvau apdrausta, o tai labai svarbu, nes medicinos paslaugų kainos kosminės, jeigu jas reikėtų mokėti iš savo kišenės.

Reikia pasakyti, kad kol neturi slaugytojo patirties Prancūzijoje, su tavim praktiškai net nekalbama. Tavo patirtis kažkur Lietuvoje jų visiškai nedomina. Beje, jau vėliau, pradėjusi dirbti funkcinės reabilitacijos centre mažame Alpių kalnų miestelyje, 20 km nuo Chamonix, supratau kodėl. Slaugytojų darbas, slaugos procedūros, priemonės, tvarsčiai - viskas labai skiriasi nuo to, ką mes turime Lietuvoje. Pradžioje jaučiausi kaip nukritusi iš Mėnulio, atvirai kalbant, buvo gėda sakyti, kad Lietuvoje dirbau slaugytoja, ir dar didžiausioje šalies ligoninėje!

Apie slaugytojų darbo ypatumus Prancūzijoje – kitoje straipsnio dalyje.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Kokios klaidos daromos prie šventinio stalo?
Likus vos kelioms dienoms iki Velykų, daugybė žmonių pradeda planuoti, kokie patiekalai nuguls ant stalo šalia margučių....
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ kviečia paminėti autizmo mėnesį
Pasaulinė autizmo suvokimo, priėmimo diena – balandžio 2 d. Visas mėnuo yra skiriamas veikloms, susijusioms su aut...
Kaip tinkamai išsirinkti veido kremą iš plataus asortimento?
Tinkamo veido kremo pasirinkimas labai svarbus. Prie odos poreikių ir trūkumų pritaikyta kosmetikos priemonė veiksmingai...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų