Džordžas Baironas, Piotras Čaikovskis, Gustavas Floberas, Moljeras, Alfredas Nobelis, Nikolas Paganinis – visi jie sirgo epilepsija ir nė vienam iš jų ši diagnozė nesutrukdė pasiekti aukštumų mokslo ar meno srityse. Deja, šiandien sergantys šia liga mūsų šalies gyventojai kai kuriose srityse jaučiasi labiausiai diskriminuojami – tvirtina Lietuvos epilepsija sergančiųjų integracijos asociacijos (LESIA) prezidentė Danutė Murauskaitė.

Yra žinoma garsių menininkų ir mokslininkų, kuriems epilepsija nesutrukdė tapti genijais, bet Lietuvoje du trečdaliai tokių ligonių net neturi profesinio išsilavinimo. Ligitos Sinušienės nuotr.
Vis dar gajūs mitai
Pasaulyje epilepsija serga apie 50 milijonų žmonių, Europoje – apie 6 milijonus, Lietuvoje ši liga diagnozuota per 20 tūkstančių žmonių. „Epilepsija pasireiškia priepuolių metu, o tarp priepuolių šie žmonės visai nesiskiria nuo kitų ir yra sveiki, – sako LESIA prezidentė D. Murauskaitė. – Ištikęs priepuolis sergančiajam sukelia diskomfortą ir gėdijimąsi savo ligos, o aplinkiniams – išgąstį, nes jie nežino, kaip padėti. Taip atsiranda abipusė baimė – vadinama stigma, kuri sergantįjį veda į atskirtį nuo visuomenės, o aplinkinus skatina jo šalintis“.
Kodėl XXI amžiuje kyla toks nesusipratimas? „Tai istorinis palikimas, – sako portalo pašnekovė. – Juk sovietmečiu epilepsija buvo laikoma psichine liga ir visi tokie ligoniai buvo izoliuojami nuo visuomenės. Tik nepriklausomybės metais ji įvardinta teisingai – neurologinė smegenų liga, ir pacientai su šia diagnoze pradėti siųsti pas neurologus. Dabar epilepsija sergantieji gauna ambulatorinį gydymą, medikamentus, kurie skiriami visame pasaulyje, esant tokiai diagnozei – šito mes pasiekėme per dvidešimt metų“.
Tačiau problemų tebėra. Prieš kelerius metus LESIA atlikti tyrimai atskleidė, kad daugiau nei pusė iš tūkstančio suaugusiųjų Lietuvoje nežino, kad epilepsija yra neurologinė liga, o tiek pat vaikų, paklausti, ar draugautų su epilepsija sergančiu bendraamžiu, atsakė: „Nežinau“ arba „Ne“. „Vadinasi, didžioji visuomenės dalis mažai informuota apie epilepsiją, todėl reikia skleisti informaciją, bet tam reikalingi pinigai“, – sako asociacijos vadovė.
Kaip pasireiškia diskriminacija?
D. Murauskaitės teigimu, apie 60 proc. sergančiųjų epilepsija neturi profesinio išsilavinimo, vos keli procentai yra baigę aukštąsias mokyklas. „Tai leidžia manyti ir sakyti, kad švietimo sistema šiuos asmenis diskriminuoja, nors sergantiesiems epilepsija nereikia specialiai pritaikyti aplinkos. Jiems pakanka pakantumo, draugiškumo, tolerancijos. Pavyzdžiui, atsakinėjant tegu mokytojai leidžia jiems ilgiau pagalvoti, neegzaminuoja jų kartu su kitais, nukritus suteikia pagalbą, o praėjus priepuoliui neprimena, kas nutiko, leidžia pailsėti, negąsdina blogais pavyzdžiais“, – kalbėjo LESIA prezidentė.
D. Murauskaitė pasakojo, kad kai kuriose šalies savivaldybėse atlikti tyrimai parodė, jog susiduriama su dideliais sunkumais epilepsija sergančiajam norint patekti į ugdymo įstaigą, ne visi mokytojai žino, kaip elgtis su tokiu vaiku. Tačiau pašnekovė pasidžiaugė, kad Švietimo ir mokslo ministerija jau įtraukė į švietimo programą specialų pedagogų apmokymą, kaip ugdyti šia liga sergančius vaikus.
Žemas sergančiųjų išsilavinimas iššaukia ir kitą – įsidarbinimo – problemą. Tik apie 19 proc. epilepsija sergančiųjų



Reguliarus kavos gėrimas pailgina gyvenimą?
„Žmogų puošia darbas, mediką – kalėjimas“
Ar operuoti vaikui anginą?
Ar žarnyno valymas išnaikina mikroflorą? Ar galima tą mikroflorą atkurti?
Vaikui – pūlinukai burnoje, o gydymo rezultatų nėra
Jonizuotas vanduo ar jonizuotas smegenų plovimas?
Mitybos specialistė V.Kurpienė: latte kava arba obuolys irgi yra valgis
Garšva – ir maistui, ir sveikatai
Apie vadovavimą: žmonių pasitikėjimas pelnomas sąžiningumu, atsakomybe, teisingumu
Juodųjų serbentų ir jogurto gėrimas