Europarlamentarė R. Morkūnaitė: „Prisiminimuose esame išlaikę močiutės gamintos riebios grietinės skonį“

Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė–Mikulėnienė Lietuvai Europos Sąjungoje atstovauja besidarbuodama Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete. Vis dėlto iš Briuselio jauna moteris negali konkrečiais darbais padėti Lietuvai besitvarkant sveikatos apsaugos srityje, mat ES šalys šioje srityje veikia savarankiškai. Viskas, ką gali europarlamentarė sveikatos srityje, tai inicijuoti pacientų teises ginančius procesus. Vis dėlto ji pasidalijo savo mintimis apie tai, kas jai opiausia, kai stebi Europos (ir Lietuvos) visuomenės sveikatos problemas. 

Reklama

Kur pati gydotės? Ar ir EP narė laukia eilėse Lietuvos poliklinikų registratūrose ir prie gydytojo kabineto durų kovoja su trokštančiais įlįsti be eilės?

Esu prisiregistravusi poliklinikoje Vilniuje. Labai džiaugiuosi savo gydytoja, kuri nuoširdžiai manęs klausinėja apie mano sveikatą. Aišku, eilės nervina, ypač tada, kai žmonės lenda be eilės.

Ką esate girdėjusi apie korupciją medicinos srityje?

Girdėjau, kad gal reikia duoti kyšius ar kažką, nes operacijų gydytojai nedaro arba nesistengia gydyti nuoširdžiai. Draugė pasakojo, kad net pas privačiai dirbančius stomatologus einama su saldainiais ar vokeliu – regis, žmonės mano, kad kitaip neįmanoma, kad yra tvirtai įsigaliojusi pakištukų problema.

Aišku, žmonės nori, kad valdžia padarytų tvarką, prižiūrėtų. Sveikatos, statybų, žemėtvarkos sektoriuose – kur yra galimybė korupcijai, ji pasitaiko. Nors yra nemažai kampanijų, kad žmonės praneštų apie korupciją, reikia politinės valios, bet pradėkime nuo žmogiškųjų santykių.

Valdžios atstovai tiek Lietuvoje, tiek svetur vis bando visuomenei sumesti atsakomybę dėl įvairių problemų, kad nereikia laukti, jog viską padarys valdžia. Bet kam mes tada mokame mokesčius? Kaip asmeniškai prisidedate prie korupcijos pažabojimo kaip politikė, kuriai mokama alga?

 Kaip Europos Parlamento narės, mano įrankiai Lietuvoje yra labai maži. Aš Lietuvos Seime net neturiu teisėkūrinės galios. Tad mano pagalba gali būti tik per visuomeninę prizmę. O ES kalbėti apie korupcinius dalykus galiu nebent pastebėdama įtakos sferas. Pavyzdžiui, ateina dokumentai dėl maisto ženklinimo. Tad skirtumas yra net tai, jei tu įrašysi pataisą, kad ženklo raidės būtų arba 1,2 mm, arba 0,5 mm dydžio. Atrodo, vienas skaičius, o jis gali daug ką pakeisti tolimesniame gyvenime, kai žmogus užrašą pamatys arba ne pasiėmęs pakuotę. O dėl korupcinių dalykų reikia pripažinti, kad yra daug netvarkos. Ir Lietuva nėra vienintelė valstybė, kurioje yra tų problemų.

Kokios opiausios Europos Sąjungos problemos sveikatos apsaugos srityje?

Sveikatos sistema yra pačių ES valstybių narių reikalas ir ES neturi aštraus reguliavimo šioje srityje. Tai skiriasi nuo klausimų, susijusių su klimato kaita ar užterštumu. Yra tik tam tikri rodikliai, gairės, kurias ES narės turi įgyvendinti sveikatos srityje.

Tad ką gero gali Europos Parlamentas duoti Lietuvos piliečiui?

Jau priimta direktyva dėl pacientų judumo (direktyva dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas – Autorės pastaba). Ji įsigalios kitąmet. Žmogus galės važiuoti gydytis į kitą ES valstybę narę ir jam bus grąžinama už gydymą sumokėta suma. Ta suma bus tokia, kokią pacientas sumokėtų už tai savo valstybėje. Pavyzdžiui, jeigu lietuvis važiuotų gydytis į Didžiąją Britaniją, ligonių kasos sumoka tam tikra kiekį pinigų už tam tikrą paslaugą, kurią pacientas sumokėtų už ją Lietuvoje.

Dabar užsienio gydymo įstaigose teikiama skubioji pagalba, bet už planinį gydymą, operacijas, pavyzdžiui, širdies, pacientas turi pats susimokėti, išskyrus atvejus, kai savoje šalyje nėra gydomos tos ligos.  Esmė ta, kad jeigu prekės juda laisvai, žmonės juda laisvai, tai Europos Sąjungoje laisvai judėti turėtų ir pacientai. Juk pacientai – tie patys žmonės. Kadangi žmonės juda po sąjungą, tai reiškia, kad ir pacientų pinigų krepšelis turėtų vaikščioti su jais.

Ar pradėjus taikyti direktyvos nuostatas, pavyzdžiui, Lietuvoje nepadaugės vokiečių ar skandinavų pacientų, kurie užims ir taip perpildytas ligonines, taip nugrūsdami Lietuvos piliečius į dar ilgesnių eilių galą?

Sunku pasakyti. Bet nematyčiau problemos, nes tai suteiktų galimybių mūsų ligoninėms, galbūt privačioms. Pacientų judumas bus griežtai kontroliuojamas, kad nebūtų pinigų plovimo, piktnaudžiavimo ar medicininio turizmo neigiama prasme. Ligoninės, kurios teiks tas paslaugas, turės būti sertifikuotos. Yra siūlymas, kad kiekviena ligoninė ar valstybė nurodytų savo pajėgumus, kiek pacientų gali priimti.

Ši direktyvas buvo ir yra reikalinga, ypač kalbant apie pasienio regionus, kai, pavyzdžiui, iš Skuodo geriau nuvažiuoti į Rygą, o ne Vilnių. Tačiau nepaisant to, tyrimai rodo, kad žmonės pageidauja gydymą gauti savo gimtąja kalba. Tad po direktyvos taikymo pradžios nėra tikimasi labai didelių srautų. Tiesiog kalbama apie pacientų teisių užtikrinimą, kad žmogui nebūtų nepatogumų ir išlaidų.

Lietuvoje jautriai kalbama apie maisto produktų ženklinimą, genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). Kas vyksta ES šiais klausimais? Ar mes pasyvesni už kitus europiečius?

Lietuvoje tai yra ypač aktualu. Kitose valstybėse nėra tokio nerimo dėl GMO, dėl priedų ženklinimo. Nežinau, gal čia žiniasklaida ažiotažą sukelia ir žmonės daugiau domisi, daugiau baimių atsiranda. Kai kalbasi maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai ir lietuviai iškelia klausimus, kurie mūsų šalyje aktualūs, užsieniečiai net nelabai supranta, kas tai yra per problemos.

Lietuvos žmonės yra didesni natūralumo, gamtos mylėtojai, ką tik nuo žagrės nulipę?

Skiriasi senosios ES valstybės narės ir tos, kurios prie jos prisijungė neseniai. Gal ir tradicijos tai lemia. Mes esame labiau ūkininkų tauta. Prisiminimuose esame išlaikę močiutės gamintos riebios grietinės, dešrų skonį. O ES šalyse yra užaugusi karta, kuri tų skonių neprisimena, ypač urbanizuotose vietovėse. Kaimuose, miesteliuose irgi būna ūkininkų turgeliai, bet miesto parduotuvėje sunku suprasti, kokio skonio yra mėsa.

Ilgus metus lietuviai džiaugėsi, kad Vokietijoje esą mėsa dažyta, o Lietuvoje natūrali. O čia pasirodo, kad ir pas mus visko būna.

Turbūt socialiai nejautru sakyti, kad pigesnis daiktas bus prastesnis, bet dažnai taip yra. Tačiau Lietuvoje vis tiek yra gajus nepasitikėjimo aspektas. Žmonės abejoja, ar etiketė, kad produktas ekologiškas, iš tiesų reiškia, kad jame nieko nebus įpurkšta. Yra pasėtos abejonės. Manau, kad pavieniai atvejai sukuria bendrą vaizdą, kad neva viskas yra be kontrolės, kad daro kas ką nori ir kenkia žmonių sveikatai.

O taip nėra? Juk vis paaiškėja kokių nors miglotų dalykų...

Kaip sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai, atskirus atvejus reikia atskirai žiūrėti, nereikia absoliutinti. Aš turbūt sutikčiau su jais.

Tiesa, gamintojai tapo ne visai nuoširdūs, kai buvo pasakyta, kad E yra blogis. Tada visi puolė žymėti, kad produktas yra be E, nors nėra įmanoma jo pagaminti be E. Nuo gruodžio 1 d. įsigalios tvarka, kad gamintojas turės pagrįsti, jog jis nenaudoja vienokių ar kitokių medžiagų, kurios yra įvardijamos. Žymėjimas turės būti ryškiai ir aiškiai pamatuotas, kad neklaidintų vartotojo, nes to klaidinimo labai daug. Siekiama, kad vartotojas turėtų būti sąmoningas, kad jis turėtų prieinamumą prie informacijos, kad ji jo neklaidintų. Bet čia labai ilgas kelias.

Dėl GMO  Europos Sąjungos pozicija yra tokia, kad viskas yra gerai, tik reikia, kad produktai būtų paženklinti. Lygiai taip pat kaip ir dėl klonuotų gyvulių mėsos ar pieno produktų. Bet tada atsiranda painiavos dėl ženklinimo. Buvo siūlymų, kad dešroje turi būti suženklinta visa mėsa, kuri yra toje dešroje: kad kumpis yra iš Lenkijos, sprandinė iš Ispanijos ir viskas sumalta į vieną Vokietijoje. Kad būtų žymima ne kur pagaminta dešra, o iš kur yra žaliava.  Bet ar įmanoma taip? Juk būtų užkrauta našta gamintojams, o jie savo ruožtu keltų kainą, nes tokioms investicijoms jiems reikia lėšų.

Kaip keliaujanti moteris, ragaujanti maisto produktus įvairiose šalyse, ar galėtumėte patvirtinti arba paneigti, jog to paties prekės ženklo produkto kokybė Lietuvoje yra prastesnė negu kitur?

Kaip apibrėžti tą kokybę? Saldesnis ar sūresnis? Iš šokolado tikiesi, kad jis bus saldus. O kokybę sunku pamatuoti. Matuojama, kad produktas nebūtų kenksmingas sveikatai ir kad būtų naudojami leistini ingredientai.

Nors žmonės sako, kad „Milka“ skirtingose šalyse turi skirtingą skonį, aš tų skirtumų nelabai pastebiu. Lokaliai vartoju produktus, neatkreipiu dėmesio į skonio skirtumus.

Gamintojas sako, kad orientuojasi į perkamąją galią. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose pirkėjai nėra tiek pajėgūs finansiškai, greičiausiai produkte bus ne cukrus, o cukraus pakaitalas. Bet tai turi būti pažymėta. Skonį sunku pamatuoti, juk tai subjektyvus dalykas. Gali būti skonis tas pats, nors ingredientai skirsis. Juk ir cepelinai ne visi pagal tą pačią receptūrą gaminami.

 Opiausios visuomenės sveikatos problemos vis dėlto yra širdies ir kraujagyslių ligos, piktybiniai navikai. Ar ES kaip nors sprendžia šias problemas?

Prieš mėnesį Jungtinių Tautų rėmuose vyko šakinis susitikimas dėl neužkrečiamųjų ligų ir jų prevencijos. EP irgi pateikė savo poziciją. Širdies ir kraujagyslių ligoms, diabeto ir vėžio prevencijai valstybių biudžetuose teskiriama kiek daugiau negu vienas procentas lėšų.  Čia yra didžiulė problema.

Susitinkame su tam tikromis interesų grupėmis, kurios sako, kad valstybinėse institucijose nėra suinteresuotumo prevencinėmis programomis. Nors kaip tik valstybės turėtų sutaupyti iš anksto diagnozavusios vėžinius susirgimus. Aš jau nekalbu apie paskutines stadijas, kur jau gydymas pasidaro brangesnis, kalbu ir apie socialinius dalykus – išmokas, kai žmogus yra nebedarbingas. Kai sužinojau, kokie yra skaičiai, mane tiesiog supurtė.

Kas suinteresuotas, kad visuomenė sirgtų?

Galbūt yra interesų grupės, kurioms aktualu, kad būtų perkami vaistai ir vyktų gydymas? Bet prevencija išspręstų daug problemų. Nekalbu tik apie patikros programas. Omenyje turiu sveikatingo gyvenimo skatinimą. Juk kas kelia vėžio riziką – alkoholio, tabako vartojimas. Reiktų daugiau akcentuotis ties šiais dalykais. O Europos Sąjungoje nėra bendro požiūrio, bendros koncepcijos tais klausimais. Ateityje bus ties tuo dirbama. Galbūt valstybės griežtesniu tonu bus įpareigotos laikytis tam tikrų gairių.

Dabar susidaro įspūdis, kad sargdinti yra galimybių, o prevencijai nėra?

Neseniai buvau Austrijoje. Nustebau, kad ten kavinėse rūkoma. Buvo baisi diskusija – Liuksemburgo, Ispanijos atstovai, matyt, tie, kurie turi tabako pramonę, tikino, kad ES negali įpareigoti nerūkyti, kad tai žmogaus teisių ribojimas.

Kai atsiranda jautresni klausimai, tai sakoma, kad mes turime palikti valstybėms narėms juos spręsti, o kai mažiau jautrūs, tai galime daugiau pareguliuoti. Tad šie klausimai yra jautresni, nes tiek tabako, tiek alkoholio pramonės